Profsąjungų veikla

Profsąjungos veikla
Jau pats faktas, kad darbovietėje egzistuoja profesinė sąjunga, drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų
minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu. Paprastai išskiriami du profsąjungos veiklos būdai – derybos ir aktyvi kova.
Taikūs būdai
Profsąjunga gali kviesti darbdavį deryboms, įrodinėti darbdaviui dirbančiųjų gerovės naudą ir būtinybę. Siekti tikslo
pasitelkus vien tik šį būdą sudėtinga, nes dėl objektyvių priežasčių darbdavys leis pinigus darbuotojų gerovei tik tuo atveju,
jeigu neturės kitos išeities. Profsąjunga taip pat gali mėginti įtakoti įstatymų ir poįstatyminių aktų leidybą (pavyzdžiui, per
profsąjungas remiančius Seimo narius). Tačiau įtakoti Seimą sugeba ir darbdaviai. Taigi šios pastangos gali ir neduoti
rezultatų. Tuomet tenka imtis kovos priemonių.
Alternatyvios kovingos profsąjungos kūrimas
Kai kurios profsąjungos, vengdamos pačios veltis į tiesioginę kovą, ne savo rankomis, bet per trečius asmenis, įsteigia dar
vieną profsąjungą, į kurios pirminį steigimosi etapą įdedamos visas kovos būdo priemonės. Atsiradus kovingai profsąjungai,
darbdavys bus pakankamai išgąsdintas, kad be jokių išankstinių sąlygų pradėtų derybas su “civilizuota” profsąjunga, o
vėliau gudrios strategijos dėka, galima išsiderėti geras sąlygas darbuotojams ir su laiku apriboti, o gal ir nutraukti
nepatyrusio “konkurento” veiklą. Nėra žinoma, ar šis būdas būtų taikomas dažnai ir sąmoningai, ar profsąjungos kurios
kultivuoja vien derybinį tikslo siekimo būdą, šia priemone naudojasi tik tuomet, kai spontaniškai susikuria aukščiau minėta
kovinga profsąjunga.
Aktyvi profsąjungų kova
 Reikalavimų iškėlimas. Reikalavimai keliami pagal realią situaciją ir prie jų pridedama dar tiek pat nereikšmingų
arba nerealių reikalavimų tam, kad derybų su darbdaviu metu būtų galimybė “nusileisti” kai kuriuose punktuose.
Darbdaviai beveik niekada nevykdo visų iškeltų reikalavimų.
 Psichologinis gąsdinimas. Šiai veiklai priskiriami įvairūs piketavimai, eisenos, mitingai, kai kada ir bado akcijos. Šios
priemonės turi gan ribotą poveikį, jos yra psichologinės, todėl darbdavys realaus nuostolio nepatiria.
 Perdėtas taisyklių laikymasis. Priimamas sprendimas dirbti itin skrupulingai laikantis visų nustatytų taisyklių bei
normų. Pasaulinė praktika rodo, kad tai gan efektyvi poveikio priemonė, po to kai darbdavys gauna statistinius
duomenis apie sumažėjusį darbo efektyvumą ir dėl to patiriamus nuostolius jis pradeda derybas tam, kad nutraukti
šį pasyvų boikotą. Norint pritaikyti šią priemonę, reikalingas labai aukštas sąmoningumo lygis darbuotojų tarpe. Ją
pritaikyti ypač sunku jei atlyginimas priklauso nuo išdirbio normų.
 Streikas. Dažniausiai pakanka iš esmės jokios žalos nepadarančio įspėjamojo streiko. Tai vienintelė ir efektyviausia
profsąjungų kovos priemonė, kurios paniškai bijo bet kuris darbdavys. Didžiausia problema pasinaudoti šia
priemone yra darbuotojų sąmoningumo trūkumas ir antra, ne mažiau svarbi priežastis, yra tai, kad Lietuvoje
faktiškai įstatymų apribojimais yra uždrausti streikai.
 Riaušės (primenama, jog enciklopedija nieko nesiūlo, o tiesiog pateikia informacija apie visas priemones).
Manoma, jog ši priemonė ne mažiau efektyvi nei streikas. Visi klausimai sprendžiasi greičiau po to kai porą plytų
įskrenda į oficialios valstybinės institucijos (pvz.Seimo) langus arba kokio darbdavio kostiumas būna apliejamas
aliejiniais dažais (priklausomai nuo reikalavimo objekto). Tačiau tenka susitaikyti su finansiniais nuostoliais
organizatoriams, taip pat su galimu kai kurių aktyvistų areštu.
Efektyviai dirbanti profsąjunga paprastai naudoja ne vieną, o kelis galimus kovos būdus savo tikslamas pasiekti.